Iš paskutinių mohikanų gyvenimo ( iš ciklo PORTRETAI )


2017-12-05

Kęstutis Bruzgelevičius

Kęstutis - automechanikas nuo DievoRudenį su Sigitu Žiliumi bandžiau tartis dėl interviu apie transporto įmonių problemas, o jis kiek patylėjęs paklausė: kodėl jūs, žurnalistai, nuolat rašinėjat apie visokias galvas bei, atsiprašant, pusgalvius ir labai retai pamatot žmogų, duonos kąsnį pelnantį tegu ir mažiau pastebimu, užtat darbu be kurio įmonės veikla paprasčiausiai neįmanoma. Spėsit su manim pasikalbėti, nes transporto įmonių problemos Lietuvoje iš esmės tos pačios kaip ir prieš dvi dešimtis metų. Verčiau pašnekinkit Kęstutį Merkelį, mechaniką iš Dievo malonės, kuris apie savo įmonę ir transportininkų problemas žino, ko gero, daugiau negu aš ar bent žino kitaip negu aš. Esu tikras, ir jūs sužinosite šį tą naujo...
Nuodėmė nepaklausyti gero patarimo, tad šiuo rašiniu Lietuvos vežėjų sąjungos (LVS) puslapyje pradedame naują rubriką „Portretai“, kurioje stengsimės pašnekinti įdomiausius transporto pasaulio žmones, padėsiančius atskleisti, kaip ir kuo gyvena šis pasaulis, kokie rūpesčiai jį slegia, kokios problemos kamuoja. Ir, be jokios abejonės, kuo jis šiandien gali pasidžiaugti bei ko tikėtis iš rytdienos. O šiandien – pirmasis rubrikos „Portretai“ svečias automechanikas Kęstutis Merkelis.

Iš paskutinių mohikanų gyvenimo

Kas eis šunims šėko pjauti?

Tiesą sakant, svečiu buvau aš: jei nori suprasti, kuo gyvena tavo būsimojo pokalbio herojus, turi pamatyti jo darbo aplinką ir jo elgesį toje aplinkoje. Iš jos išplėštas žmogus yra jau truputėlį kitas, tad nuomonė apie jį gali būti klaidinga. Užtat ir sėdim du Kęstučiai šalia UAB „Simatra“ gamybinių dirbtuvių ir muitinės sandėlio įrengtame vagonėlyje, kuris čia yra „viskas viename“ – ir persirengimo kambarys, ir valgykla, ir kavinė, ir pasitarimų kambarys, ir kas tik nori kai prireikia. Ankštoka, bet trims vyrams užtenka, nes beveik visa diena praeina šalia esančiose dirbtuvėse. Jose „sveikatą“ atgauna bemaž keturios dešimtys įvairaus kalibro sunkvežimių, o reikalui esant ir bobkatas, ir savoms reikmėms perdarytas unikalių galimybių ratinis traktorius K-701.

Tad akivaizdu, jog bendrovės vadai priklauso vežėjų kohortai, išpažįstančiai „savo serviso“ tikėjimą: visų mašinų techninis aptarnavimas bei remontas turi būti atliekamas namuose. Servisas – tik atvejams, kai atsiranda gedimų, kurių savi mechanikai arba neįveikia, arba neturi galimybių remontuoti, nes nėra atitinkamos įrangos, o ji arba pernelyg brangi, arba dėl nedidelės darbų apimties paprasčiausiai neapsimoka įsigyti. Kita dalis vežėjų laikosi absoliučiai priešingos nuomonės – jokių savų dirbtuvių, jokių atsarginių detalių sandėlių ir savų meistrų – visas techninis aptarnavimas bei remontas patikimas arba tik gamintojo, arba patikimiems servisams. Jų credo – vežėjas turi vežti. Ką apie tai mano Kęstutis, kurią vežėjų dalį jis palaikytų?

Nujaučiu, kad bendravardis nekirs šakos ant kurios pats sėdi, tačiau jis tik juokiasi – kaip bepasirinktum, bus blogai! Arba gerai? Ir vienu, ir kitu atveju vežėjas turi galimybę tiek prasigyventi, tiek išeiti šunims šėko pjauti. Strategijos pasirinkimas jo nuomone labiausiai priklauso nuo to, kur važinės vežėjo sunkvežimiai. Jei Vakarų Europoje su jos puikiais keliais ir didžia dalimi lygumose, tai savo serviso neturėjimas gali pasiteisinti. O jei į Rytų ar Pietų Europą, Turkiją, Graikiją, Bulgariją, kuriose ir keliai neretai – vargo vakarienė, ir kalnai daug kur dangų remia, arba į Šiaurės Europą, kokią Švediją, Norvegiją, kur ilgą žiemą ir slidu, ir sniego patalai ne centimetrais, o metrais matuojami, tad mašinas tvarkyti reikia vos ne po kiekvieno reiso. Jei kiekvieną kartą lėksi į servisą – neišsimokėsi. Be to, servisas servisui nelygu...

Avantiūristas iš nevilties

Štai šioje vietoje ir prasidėjo tai, ko nesitikėjau: Kęstutis staiga prisipažino, kad jis yra savamokslis mechanikas. Kad nėra baigęs netgi profesinės technikos mokyklos, nors visą (beveik) gyvenimą duoną valgė iš automobilių remonto. Pasirodo vaikis velnių priėdęs buvo daug, smarkiai daug, o štai automobiliai traukė lyg magnetas. Autobusu važiuodavo visada tik šalia vairuotojo ir akių nenuleisdavo nuo kiekvieno jo rankų ar kojų krustelėjimo. Kartais šio to ir paklausdavo. „Dėdės“ pamatę kad vaikis labai smalsus, kartais ir šio to pamokydavę. Taip „neakivaizdžiai“ išmoko vairuoti automobilį, todėl kai pirmą kartą pasitaikė proga kad ir paslapčiom pačiam sėsti prie mamos moskvičiuko vairo, važiavo tarsi šimtą metų nieko daugiau nebūtų veikęs.

O netrukus atėjo metas į kariuomenę, tada, žinoma, dar rusų. Ragus ten aplaužė, proto įkrėtė, bet tragedijų išvengti pavyko, tad sveikas gyvas grįžo namo. Be specialybės, be profesijos, vien tik su noru dirbti kur nors prie automobilių. Bet norai – ne dokumentas, darbdaviui neparodysi... O kaip tik tuo metu kūrėsi mūsiškė, lietuviškoji kariuomenė. Nuėjo ten ir o varge... Sunki ten pradžia buvo, beveik tragiška – nei pinigų, nei ginklų, nei bent kiek normalesnių sąlygų, o dalis tuometinių vadų – tikri sovietinės armijos „tradicijų“ tęsėjai. Ištvėrė vos pusę metų... Ir tada prasidėjo didžioji Kęstučio mokykla – jis ėmėsi lengvųjų automobilių remonto verslo.

Avantiūra?

Taip, ir dar kokia! Ne todėl, kad būtų norėjęs sukčiaudamas „išmelžti“ pinigų iš galėjusių tuo metu nusipirkti kokį nors lengvąjį automobilį. Juk dažnas tų klientų buvo ne mažesnis avantiūristas: „papigiai“ pirkti kokį nors seną vokiečiams dažniausiai tik į metalo laužą tinkantį automobilį ir tikėtis, kad jį kas nors suremontuos, argi ne avantiūra? Bet kartu ir puiki gyvenimo bei technikos pažinimo mokykla. Kaip pasakoja Kęstutis, jis iki išnaktų kuisdavosi garaže, kartais net nesuvokdamas, diena dar lauke ar jau naktis, nes jame nebuvo langų. Užtat žinojo viena: jeigu darbo nepadarys gerai, klientai daugiau nebegrįš. Be to jam buvo smalsu, kaip skirtingi gamintojai konstruoja tos pačios paskirties mazgą, kuo jie skiriasi, kaip galima turimas detales panaudoti skirtingų gamintojų agregatuose.

Netrukus Kęstučio klientai jau žinojo, kad darbų pabaigos gali tekti palaukti, tačiau gedimas bus sutvarkytas taip, kad prie jo nereikės grįžti ilgam ar net visam laikui, tad darbo vis daugėjo. Teko ieškoti pagalbininkų, vienu metu jų buvo net keturi. Atrodė bus galima dirbti ir užsidirbti, bet koją pagalbininkams pirmiausia pakišo pigus vynelis, o paskui ir įsitikinimas, kad Airijoje galima visai neblogai gyventi mažai dirbant ir daug uždirbant. Išsiskyrė su jais sunkiai ir nelabai gražiai. O po to jau nenorėjo nei automobilių, nei Lietuvos, kurioje įstatymai tuo metu buvo kaitaliojami kaip kuriai grupei draugų tuo metu prireikė. Išvažiavo ir jis. Taip pat į Airiją. Dirbo paprastą fizinį darbą po 14-17,5 val. per parą. Uždirbdavo daug, bet ko vertas buvo toks gyvenimas? Nežinia, kiek dar būtų kankinęsis, tačiau kartą grįžus į Lietuvą atostogų žmona pasakė: arba aš, arba tavo Airija, nes tie pinigai pernelyg brangiai kainuoja.

Grįžo Kęstutis, bet automobilių servisas Lietuvoje jau stojosi ant kojų, daugybė jaunų ką tik technines mokyklas baigusių vaikinų jau triūsė juose, o jis – be popieriuko. Pasiūlymas dirbti naujame galima sakyti tuščioje vietoje besikuriančiame sunkvežimių servise nebaugino, nors ir žinojo, kad apie sunkvežimių remontą nieko neišmano, o ir serviso iš esmės nebuvo. Iki bus sutvarkytos patalpos, teks dirbti lauke ir lietui lyjant, ir saulei spiginant. Bet pagalvojo ir apie kitką: žmonės, kurie pasiūlė tą darbą, juo patikėjo. Juo, o ne popieriumi, sakančiu kad šis žmogus išklausė tokį ar anokį kursą, bet netvirtinančiu, jog jis moka ir gali atlikti kokį nors darbą. Tad ir jis, suremontavęs jau ne vieną šimtą lengvųjų automobilių, išmoks remontuoti ir sunkvežimius! Ir sutiko.

Pradžia buvo sunki kaip ir visos pradžios, tai savaime suprantama. Užtat dabar ji Kęstučiui dažnai atrodo labiau juokinga, ypač kai darydavo kokį nors sunkų darbą tada, kai jį galima padaryti kur kas paprasčiau ir lengviau, jei darai su galva. Sunkumai moko dirbti galva...
O dabar grįžkim prie servisų ir ką reiškia servisas servisui nelygu.

Ką reiškia nelygu?

Pradėkim nuo to, kad, ko gero, 70-80 proc. vairuotojų nieko nenutuokia apie automobilį ir tik moka kaip nors važiuoti. Kam nors sugedus, jie suka į artimiausią servisą ir tikisi kuo greičiau bei kuo pigiau jį pataisyti. Servisų žmonės puikiai tai žino, nes toks noras versle labai parankus. Įgyvendinti jį galima dviem būdais. Greitai – reiškia visą sugedusį mazgą pakeisti tokiu pačiu nauju. O pigiai – sugedusią detalę pakeisti kita, gerokai pigesne, nes pagaminta nelabai aiškios reputacijos gamykloje arba nenauja, įsigyta kokiame nors laužyne. Taigi pirmasis serviso kokybės ar nekokybės požymis – kokios naudojamos detalės. Antrasis – kas jame dirba? Dabar tokių kaip Kęstutis, ko gero, vienetai, tokie, sakyčiau, paskutinieji mohikanai. Visi kiti – baigę kas aukštąsias, kas profesines mokyklas, tad viskas turėtų būti kuo puikiausia.

Deja, deja... Dirbdamas transporto įmonėje Kęstutis turėjo ir tebeturi puikią progą pamatyti, ką tas mokyklas baigusieji būsimieji servisų meistrai ir būsimieji vairuotojai moka ir sugeba. Prisimenat pasaką apie kalvio mokinį... Graudu žiūrėti į tuos vaikinus, sako Kęstutis, kurie nė rakto dorai laikyti nemoka, ką bekalbėti apie kokius nors sudėtingesnius darbus.

Bet ir smerkti jų negali – ką gali išmokti sėdėdamas mokyklos suole ir žiūrėdamas kaip dėstytojas lazdele baksnoja į kažką, ko net pavadinimo kartais neprisimeni. Užtat jis puikiai supranta vežėjus, dūsaujančius ne tik dėl to, kad trūksta vairuotojų, bet kad ir ateinantys – daugiau teoretikai. Ir pats tokių mato nemažai: pas juos praktikas atlieka ir Gedimino technikos universiteto studentai, ir Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro moksleiviai. Ir ne tik jie: „Simatroje“ iš nevilties prieš keletą metų buvo įvesta griežta taisyklė: darbą pradedantis naujas vairuotojas kokius du tris mėnesius ( priklauso kaip kam sekasi) pirmiausia atlieka praktiką – pora trejetą savaičių dirba šaltkalviu, po to sandėlyje mokosi krauti ir tvirtinti krovinius, vairuoti krautuvą, susipažįsta su muitinės dokumentais. Visą tą laiką šimtus kartų stumia vilkiką su puspriekabe tai prie rampos, tai ant duobės. Pirmosios kelionės po Vilnių. Tik po to į kitus miestus ir šalis. Visą tą laiką Kęstutis ir, tokie pat patyrę meistrai kaip jis, yra šalia. Visai kitaip tuomet žmogus pirmuosius žingsnius žengia. Aišku kantrybės reikia visiems - ir mokiniams, ir mokytojams.

Eksperimentas puikiai pasiteisino: ir įmonė pamato, ko žmogus vertas, ir jis pamato, kas jo čia laukia. Todėl Kęstutis neabejodamas tvirtina: mechaniko duonos paragavę žmonės tampa kur kas geresniais vairuotojais, nei tie, kas po mokyklos – tiesiai į reisą. Jie jaučia mašiną, jie girdi ją, tad grįžę iš kelionės gali ateiti ir pasakyti: žinai, kažkas važiuoklėje ar variklyje ne taip, pažiūrėkime. O to jausmo neturintis važiuos iki “pergalingos pabaigos“ – brangaus remonto kelyje ar, neduokdie, kur nors užsienyje.

Suskamba telefonas. Iš pokalbio detalių aiškėja, kad servise problemos, reikalinga Kęstučio pagalba. Išeinam laukan, prie vagonėlio vakaro sutemose dungso milžiniškas vilkiko šešėlis. Kęstutis mosteli ranka jo pusėn – čia mūsų indėlis į vairuotojų ir mechanikų rengimo programą, o konkrečiau – konkreti parama Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centrui. O gal jūs kartais žinote, kodėl turbūt 90 proc. vežėjų dirba su puspriekabėmis, o egzaminą būsimieji vairuotojai laiko su priekabomis? Ir dar būtinai su centrinėmis ašimis! Nežinot? Ir aš nežinau. Štai vilkiką mokyklai dovanų turim, o priekabos reikės ieškoti. Egzaminams. O paskui teks ateinančius vairuotojus mokyti važinėti su puspriekabėmis. Toks gyvenimas...

 

 

Toyota automobilių pirkimas

 

Suminė darbo laiko apskaita transporto įmonėms

 

Naujienos

 

Žingsniu toliau nei Volstritas

Gintaras Leščinskas

Peter Lynch

 

Peter Lynch‘ą galima pavadinti vienu garsiausiu ir sėkmingiausių investuotojų pasaulyje.

 

Idealus verslas

Gintaras Leščinskas

Richard Russell

Paskaitykite, prašom, garsiausio pasaulyje investicinių laiškų leidimų pradininko (“Dow teorijos laiškai”) p.Ričardo Raselo vieną garsiausių straipsnių, pavadintą “Idealus verslas” (“Ideal Business”).

 

Sudėties galia

Gintaras Leščinskas

Užsidirbti pinigų reiškia daug daugiau nei prognozuoti kuria kryptimi judės akcijų ar obligacijų rinkos arba išsiaiškinti, kuri žaliava arba fondas padvigubės per ateinančius kelerius metus.

 

Kas iš tikrųjų veiksminga versle

Gintaras Leščinskas

Kas iš tikrųjų veiksminga versle?

Mėgstu skaityti, bet tik tai, kas mane domina, o vienas dalykas iš tų daugelio dominančių yra į lietuvių k. išversta amerikiečių knyga - "Kas iš tikrųjų veiksminga versle?". Konkretūs, sausi faktai, ir tiek,...bet paskaitykite ištraukas to kas slypi už faktų.

 

Ypatingos sėkmės dėsniai

Ypatingos sėkmės dėsniai

Gintaras Leščinskas

Štai kas Jums patiks, juk visi siekiame ypatingos sėkmės, bet tik nedaugelis ją pasiekia ar pasieks, padėkite sau.

 

Pinigų istorija Id.

Pinigų istorija Id.

Gintaras Leščinskas

Pirmosios romėnų monetos buvo gaminamos Juno Monetos šventykloje.

 

Geriausio pasaulyje investuotojo biografija

Voreno Bafeto biografija (investicijos)

Gintaras Leščinskas

Šiandien, kas nežino ar primiršo, susipažins su garsiausio pasaulyje investuotojo Voreno Bafeto biografija ir galės suprasti arba prisiminti jo investavimo filosofijos ir naudojamos sistemos akcijų rinkose esmę.