„TEISĖS RIBA“ APIE DRAUDIMO ĮSTATYMO RIBAS


2018-01-25

Darius Valūnas

Kristina CipkuvienėTransporto priemonių draudimo paslaugomis prekiaujančių kompanijų ir jų brokerių apetitai pasiekė dar neregėtas aukštumas, o jų rinkodaros politikoje paslapčių daugiau nei Marijanų įduboje. Apdrausti padėvėtą automobilį šiandien pasidarė brangiau nei tą patį automobilį, vos tik išvarytą iš pardavėjo salono prieš penkerius metus. Jauni vairuotojai jau seniai nebepajėgia apdrausti savo civilinės atsakomybės ir yra priversti naudoti senelių ar tėvų draudimo polisus. Lyg to būtų negana, vairavimo stažą draudimo bendrovės ėmė skaičiuoti ne nuo vairuotojo pažymėjimo įsigijimo datos, o nuo pirmosios įmokos į draudiko sąskaitą. Jei tokios naujovės draudimo kompanijų rinkodaroje sudaro rimtų iššūkių privačių transporto priemonių valdytojams, tai logistika besiverčiančioms kompanijoms ji grąso bankrotais ir atleidimais.

Transporto sektorius yra gyvybiškai svarbus šalies ekonomikai, jis sukuria 12 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP), tačiau, kaip rodo šiandieninė draudimo rinkos situacija, vežėjai neapsaugoti nuo draudikų savivalės nustatant draudimo įkainius bei reguliuojant draudimo žalas. Susidariusią situaciją pakomentuoti sutiko ne vienerius metus draudimo ginčų nagrinėjimo srityje dirbanti uždarosios akcinės bendrovės „Teisės riba“ teisininkė Kristina Cipkuvienė,

Nuolatinį draudimo paslaugos brangimą draudimo bendrovės fiziniams asmenims aiškina tokios paslaugos nuostolingumu, tvirtindamos, kad šį nuostolį kompensuoja transporto įmonių suneštos įmokos. Vežėjai, tikriausiai, išgirsta priešingą paaiškinimą. Jei draudimo paslaugos išties tokios nuostolingos, kaip aiškina Lietuvoje veikiantys draudikai, ar vartotojas vis dar gali pilnai kliautis draudimo paslaugos kokybe, ar galbūt, turėtų sunerimti dėl galimų draudimo bendrovių bankrotų ir prieš draudžiantis kruopščiau patikrinti finansines draudiko galimybes?

Draudimo kompanijos turi labai konkrečius ir lakoniškus atsakymus dėl susidariusios situacijos, ir draudimo įmokų didėjimą aiškina nuostolingumu bei nuolat augančiu draudimo išmokų skaičiumi. Panašu, kad dabartinė padėtis draudimo rinkoje draudimo bendroves visiškai tenkina. Jų atsiribojimas tylos siena, nenoras ieškoti susidariusios situacijos priežasčių ir palankių sprendimų abiem sutarties šalims ir tendencija neskaidrumą pagrįsti dideliu nuostolingumu dėl didelio žalų ir išmokų skaičiaus tik dar kartą parodo draudikams patogaus monopolizmo egzistavimą.

Kiek pagrįsti tokie draudėjų aiškinimai ir vežėjų nusiskundimai? Ar iš tikrųjų vežėjų derybinės pozicijos tokios silpnos, kaip jie tvirtina?

Siekiant išsiaiškinti esamų problemų esmę, reiktų atkreipti dėmesį į pačios TPVCAPD kilmę. Pirmiausia, TPVCAPD sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsakyti jos sudarymu suinteresuotam asmeniui, nes TPVCAPD sutartis yra viešoji sutartis. Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos rinkoje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, tame tarpe ir draudimo, kurioje nėra pakankamos konkurencijos.

Sakote, kad įstatyme numatyta draudimo prievolė abipusė. Ar tai reiškia, kad sąlygos abiem šalims yra vienodos, o vežėjai paprasčiausiai neišnaudoja visų turimų derybinių galimybių?

Susidariusiai situacijai turi įtakos ir tai, kad TPVCAPD draudimo sutartyje vyrauja priešingi šalių, draudėjų ir draudikų interesai. Draudėjas yra suinteresuotas ne tik užsitikrinti savo padarytos žalos atlyginimą, bet ir mokėti kuo mažesnes draudimo įmokas. Draudimo įmonė suinteresuota pelninga ūkine komercine veikla. Draudimo veikla priklauso nuo draudimo įmokų ir išmokų santykio. Ir turiu pastebėti, kad šį santykį draudikai labai gerai panaudoja draudimo įmokų didinimo mechanizmui. Draudikams nustačius didelius draudimo išmokų dydžius, kurie dažnu atveju ne visada atitinka protingumo ir proporcingumo normas, didėja ir draudėjo mokamų draudimo įmokų suma. Tai nebūtinai garantuoja draudimo įmonės rentabilumą. Šiuo atveju tik padidėja draudimo veiklos rizika dėl žalos atlyginimo, padaugėja transporto priemonių valdytojų, negalinčių net minimaliomis sumomis apdrausti savo civilinės atsakomybės. Ne vienam vežėjui teko susidurti su situacija, kai tarp draudimo kompanijų vyrauja bendri susitarimai – dar kitaip vežėjų įvardinami kaip “juodieji sąrašai” nuostolingiems ar principingiems vežėjams, kurie nepabūgsta inicijuoti teisminio ginčo su draudimo kompanija ir pasiekia pergalės.

Dabartinė vežėjų situacija tik rodo, kad nepakankamas draudimo išmokų ir įmokų reguliavimas, jų lubų nebuvimas tik sukuria sąlygas draudikui dominuoti sutartiniuose santykiuose, o vežėjui besąlygiškai susitaikyti su vis augančiu draudikų apetitu. Draudimo įmokų reguliavimą draudžia Europos Sąjungos direktyvos, o bazinių draudimo įmokų nustatymas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 5 str., kadangi taip būtų vykdomi draudžiami komerciškai jautrios informacijos mainai. Tačiau vargu ar toks draudimo santykių reglamentavimas suponuoja sąžiningos ir proporcingos sutarties draudėjo atžvilgiu principą ? Antra vertus, neaiški, realios situacijos kiekvieno vežėjo atveju neatitinkanti metodika paneigia vieną iš svarbesnių viešosios sutarties principų – skaidrumo principą.

Ar į šį ginčą neturėtų įsikišti valstybė, turint omenyje tai, kad sėkminga įmonių komercinė veikla – būtina valstybės klestėjimo prielaida, o ir pati tema aktuali ne tik verslui, bet ir asmeninių transporto priemonių valdytojams?

Šiandien turime susidariusią situaciją, kai draudimo sistema nėra veiksminga ir naudinga visuomenei, prieštaraujančią Konstitucijos 46 str., 2-oje bei 3-joje dalyje nustatytiems principams: “Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.” Esant tokiai situacijai ir nesant protingus lūkesčius atitinkančios pasiūlos, vežėjai su pavydu dairosi į tokias šalis kaip Europos sąjungos valstybės narės, kuriose draudimai gerokai pigesni. Tačiau čia yra užbrėžta aiški riba – draudimas pirkti TPVCAPD sutartį iš kitos šalies draudikų. Tik ar tai nepažeidžia teisinėje valstybėje egzistuojančio proporcingumo principo, kurio paskirtis ginti žmogaus teises nuo pernelyg didelio valstybės vykdomo žmogaus teisių ribojimo?

Kokią matytumėte išeitį iš susidariusios padėties, kuri būtų naudinga valstybei ir nepadarytų skriaudos nė vienai šalių?

Šio ir daugelio kitų retorinių klausimų atsakymais galėtų būti tiek draudikui, tiek draudėjui palankaus ir skaidraus draudimo mechanizmo sukūrimas, kuris atitiktų abiejų šalių lūkesčius – augtų draudikų pelnas ir mažėtų draudimo administravimo našta, o draudėjas išvengtų siurprizinių, jo verslą žlugdančių draudimo sutarties apmokėjimo sąlygų, t. y esant aiškiai žalų skaičiavimo metodikai jis galėtų prognozuoti savo veiklos išlaidas, kaupti atitinkamus draudimo rezervus, galų gale mokėti už sąžiningai pasvertą riziką. Kitokio nei turimo draudimo mechanizmo įgyvendinimui, be abejo, reikalingas draudimo įstatymo pakeitimas, naujų teisės aktų, padėsiančių naudoti tokias alternatyvas kaip dirbtinį intelektą, sukūrimas.

Puikus pavyzdys būtų Japonijos gyvybės draudimo bendrovė „Fukoku Mutual Life Insurance“, įdarbinusi dirbtinį intelektą ir atleidusi 34 darbuotojus. Draudimo įmonei tokiu būdu pavyko sutaupyti apie 1,2 mln. JAV dolerių per metus. Tyrimai rodo, kad DI technologijos klientų įmokas gali suskaičiuoti 30 proc. greičiau negu žmonės, ir, turbūt, niekas nepaneigs, kad šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis greitis ir tiksli informacija yra be galo svarbūs aspektai.

Šiuo metu galiojančio Draudimo įstatymo keitimo ir naujų teisės aktų teisėkūros proceso tikslas turėtų būti orientuotas į draudimo mechanizmo, tenkinančio tiek vartotojui svarbius aspektus, tokius kaip protinga kaina ir užtikrinta apsauga, tiek pačius draudikus, suinteresuotus mažais administravimo kaštais, padidėjusiu pelningumu ir sumažėjusiu nuostolingumu, sukūrimas.

 

Toyota automobilių pirkimas

 

Suminė darbo laiko apskaita transporto įmonėms

 

Naujienos

 

Žingsniu toliau nei Volstritas

Gintaras Leščinskas

Peter Lynch

 

Peter Lynch‘ą galima pavadinti vienu garsiausiu ir sėkmingiausių investuotojų pasaulyje.

 

Idealus verslas

Gintaras Leščinskas

Richard Russell

Paskaitykite, prašom, garsiausio pasaulyje investicinių laiškų leidimų pradininko (“Dow teorijos laiškai”) p.Ričardo Raselo vieną garsiausių straipsnių, pavadintą “Idealus verslas” (“Ideal Business”).

 

Sudėties galia

Gintaras Leščinskas

Užsidirbti pinigų reiškia daug daugiau nei prognozuoti kuria kryptimi judės akcijų ar obligacijų rinkos arba išsiaiškinti, kuri žaliava arba fondas padvigubės per ateinančius kelerius metus.

 

Kas iš tikrųjų veiksminga versle

Gintaras Leščinskas

Kas iš tikrųjų veiksminga versle?

Mėgstu skaityti, bet tik tai, kas mane domina, o vienas dalykas iš tų daugelio dominančių yra į lietuvių k. išversta amerikiečių knyga - "Kas iš tikrųjų veiksminga versle?". Konkretūs, sausi faktai, ir tiek,...bet paskaitykite ištraukas to kas slypi už faktų.

 

Ypatingos sėkmės dėsniai

Ypatingos sėkmės dėsniai

Gintaras Leščinskas

Štai kas Jums patiks, juk visi siekiame ypatingos sėkmės, bet tik nedaugelis ją pasiekia ar pasieks, padėkite sau.

 

Pinigų istorija Id.

Pinigų istorija Id.

Gintaras Leščinskas

Pirmosios romėnų monetos buvo gaminamos Juno Monetos šventykloje.

 

Geriausio pasaulyje investuotojo biografija

Voreno Bafeto biografija (investicijos)

Gintaras Leščinskas

Šiandien, kas nežino ar primiršo, susipažins su garsiausio pasaulyje investuotojo Voreno Bafeto biografija ir galės suprasti arba prisiminti jo investavimo filosofijos ir naudojamos sistemos akcijų rinkose esmę.