Rasti bendrą kalbą


2018-04-27

Kęstutis Bruzgelevičius
Iš ciklo „Portretai“ (nuotraukų galerija)

Oficialiai Miroslavo Radulevič pareigos – profesijos mokytojas, tačiau tai nėra tiesa. Tiksliau sakant, tai ne visai tiesa. O jei visai tiksliai – tai visai ne tiesa. Nes vairuotojo profesija, kurios jis moko į Jeruzalės darbo rinkos mokymo centrą užsukančius žmones, yra tik nedidelė dalis to, ką vairuotojų rengimo mokykloje turi gauti būsimasis šios profesijos atstovas. Arba A ar B kategorijos vairuotojas, kuris retai kada tampa profesionalu, tačiau to, ką jis išmoks čia, jam bus reikalinga visada. Prisipažinsiu, man buvo labai lengva bendrauti su Miroslavu, nes gyvenime labai sekėsi. Turėjau bent penketą vairavimo mokytojų, kurių ir darbo stilius, ir vertybės, kurias jie bandė man įdiegti (deja, deja, ne viskas jiems pavyko), buvo labai panašios, tad šiandien puikiai žinau: profesijos mokytojas toli gražu nėra mokytojas vien tik profesijos. O jeigu jis tik toks, tai vargšai tada jo mokiniai...

Pradėkime nuo vertybių...

Miroslav RadulevičKo siekia žmogus, eidamas į vairuotojų rengimo mokyklą? Anot Miroslavo, vieno atsakymo nėra ir būti negali, nors iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta: išmokti vairuoti automobilį ir, išlaikius egzaminus gauti vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę. Tačiau už tos bendros nuostatos slypi ir pačios įvairiausios to sprendimo priežastys, ir skirtingi žmonių likimai bei skirtinga gyvenimo patirtis, išsilavinimas, mentalitetas. Mokytojui iš principo visi mokiniai turi būti vienodi, tačiau tai teisinga, ko gero, tik teisiniu požiūriu: jie visi privalo gauti tai, kas jiems priklauso, už ką jie sumokėjo nemažą sumą sudarydami paslaugos sutartį su vairuotojų rengimo mokykla. Taip, jie gaus tam tikrų žinių bei įgūdžių, leisiančių jiems vairuoti automobilį, bet ar jie taps vairuotojais? Ar „Regitros“ išduotas pažymėjimas jau padaro žmogų vairuotoju?
Ne, ne ir dar kartą ne! – įsitikinęs Miroslavas. Formaliai – taip, bet gyvenimo patirtis akivaizdžiai rodo, kad vairuotojas nėra tik tarpinė tarp vairo ir automobilio sėdynės. Eismas gatvėje – tai tie patys socialiniai santykiai tarp žmonių, kaip bet kur kitur, tik čia jų rankose mirtinai pavojingi įrankiai, kurie gali pridaryti ir pridaro aibes nelaimių, jei prie vairo sėda žmogus to nesuvokiantis. Išmokyti žmogų skaityti KET nėra sudėtinga, nors jos ir parašytos labiau teisininkams, o ne vairuotojams skirta kalba, tad be tam tikrų komentarų kartais sunkiai suvokiamos. O štai išmokyti jį sąmoningai tų taisyklių laikytis visą gyvenimą – uždavinys kur kas sudėtingesnis.
Kodėl? Ogi todėl, kad gyvenimas kasdien pateikia šimtus pavyzdžių kai vairuotojai tų taisyklių nesilaiko, tad kodėl aš vienas privalau jų laikytis? Pagaliau kai kurių nė neįmanoma laikytis! Pabandykit, pavyzdžiui, Vilniuje važiuoti 50 km/val. greičiu kai visas transporto srautas juda 70, ir bematant tapsit avarinių situacijų provokatoriumi. Todėl, anot Miroslavo, sudėtingiausias mokytojo uždavinys – išmokyti būsimą vairuotoją adekvačiai vertinti situaciją ir prognozuoti tolimesnius kitų vairuotojų bei savo veiksmus. Vairuoti – gana sudėtingas darbas, tačiau tai vis dėlto techninis uždavinys, galima sakyti elementari aritmetika, kurią pradedantieji privalo mokėti besąlygiškai. Jie tai dažniausiai sunkiau ar lengviau išmoksta, bet vairuotoju žmogus tampa tik įsisavinęs aukštąją vairavimo matematiką – eismo kultūrą ir tolimesnių įvykių prognozavimo meną. Būtent meną, nes jokios eismo taisyklės negali, o, matyt, ir ateityje negalės numatyti visko, kas gyvenime nutinka, tad aklai jomis vadovautis gali būti taip pat pavojinga, kaip ir nesivadovauti. Bet žmogus ir tapo žmogumi kai sugebėjo atskirti, kas būtina, o kas galima...

Nusižengiu kasdien ir ne kartą

Čia kvepia erezija, gali pamanyti koks nors griežto KET laikymosi šalininkas. Taisyklės yra privalomos be jokių išlygų ir bet koks jų „kūrybiškas“ traktavimas turėtų būti griežtai baudžiamas. Tokiems nepagydomiems teisuoliams Miroslavas turi vieną klausimą – o jūs niekada KET taisyklėms nenusižengėte? Jei žmogus išdrįstų sąžiningai atsakyti į šį klausimą, jis turėtų prisipažinti – nusižengiu kasdien ir ne kartą. Tačiau yra žmonių, kurie visą gyvenimą pravažinėjo taip ir nepadarę nė vienos avarijos, o kiti... Kas kaltas dėl jų sukeltų eismo įvykių – jie patys ar jų mokytojai, neišmokę to, ką Miroslavas vadina menu?
Uždavęs sau tokį klausimą prisimenu vieną pažįstamą vairavimo mokytoją, kuris buvo tvirtai įsitikinęs, kad apie 10 proc. į vairuotojų mokyklas ateinančių žmonių nė iš tolo negalima būtų leisti prie vairo, nors jie ir turi pažymą apie puikią sveikatą. Paradoksalu, tačiau tokie žmonės neretai gana sėkmingai lanko mokyklą ir tegu ne iš pirmo karto, tačiau išlaiko egzaminus ir gauna vairuotojo pažymėjimą. Kažkurį laiką jie netgi visai sėkmingai važinėja, tačiau anksčiau ar vėliau padaro lemtingą klaidą. To mokytojo nuomone instruktoriai tokius „fatališkus“ asmenis mato jau po pirmųjų pamokų, tačiau nieko padaryti negali – pažyma yra, egzaminai išlaikyti...
Teiraujuosi Miroslavo nuomonės, juk jis, baigęs edukologijos universitetą, turėtų išmanyti ką nors apie tokius reiškinius. Jis, žinoma, yra girdėjęs apie tokią hipotezę, tačiau nepavykę rasti kokių nors duomenų ją patvirtinančią. Vis dėlto tiesos joje yra nemažai, nors abejonių keltų tie 10 procentų, gal daugoka? Tačiau kad keliuose yra daugybė kraupių nei sveiku protu, nei techninėmis priežastimis nepaaiškinamų avarijų, leistų tokią prielaidą daryti. Jo praktikoje yra buvę keli mokiniai, kurių jis neleidęs net į mokyklinį vairavimo egzaminą, tačiau sustabdyti jų nepajėgė net mokyklos vadovybė – juridiškai neleisti nebuvo pagrindo. Maža to, mokykla liko kalta, kad siekiant pasipinigauti mokiniai buvo prievartaujami imti papildomas pamokas. Tačiau dabar yra bent šiokia tokia pagalba prieš tokius agresyvius „studentus“ – vaizdo kameros. Jas mokyklos priėmė labai nenoriai, nes tai vis dėlto ir papildomos išlaidos, ir papildomas darbas tiek mokytojams, tiek ir administracijai, užtat nenuginčijamas argumentas konfliktinėse situacijose, kurių vairuotojų mokyklose kyla nemažai.

Kuo kaltas veidrodis..?

Ar pagrįstai? – klausiu Miroslavo, – ar pagrįstai dažnokai puolamos vairavimo mokyklos už prastą vairuotojų parengimą, o „Regitra“ – už esą besaikį priekabiavimą ir sąmoningą egzaminų laikytojų žlugdymą, siekiant kad jie dar kartą mokėtų už pakartotinį egzaminą? Miroslavas trumpam susimąsto, o paskui rėžia iš peties: jei būtų mano valia, apie pusę dabar dirbančių mokyklų uždaryčiau nė sekundės nedvejojęs! Daugelio jų pagrindinis tikslas – paimti pinigus ir išduoti baigimo pažymėjimą. Viskas! Nes daugiau jos nieko negali: neturi kompetetingų teorijos bei praktikos mokytojų, juk jų pas mus niekas nerengia. Tie daugybę metų egzistuojantys vairavimo instruktorių rengimo kursai – tik formalumas, tik pasityčiojimas iš geros idėjos. Norint pagerinti vairuotojų rengimo kokybę, pirmiausia reikia sukurti vairavimo instruktorių ir mokytojų rengimo instituciją. Ne savaitės trukmės kursų imitaciją, o specializuotą mokyklą, kurios lankytojai gautų visavertes technikos ir psichologijos bei etikos paskaitas. Po tokio rimto kurso liktų tik motyvuoti ir degantys noru dirbti vairuotojų mokytojai. O dabar jie dar pusė bėdos susidoroja su vairavimo mokymo problemomis, tačiau visiškai beviltiški psichologijos srityje. O juk nuo mokinio ir mokytojo santykių didžia dalimi priklauso rezultatų sėkmė. Žmogus pirmą kartą sėdęs prie vairo patiria milžinišką stresą ir jei mokytojas jam nepadės jo įveikti, gero nelauk. Žinau šitai, nes ir savo kailiu vos ne kasdien patiriu ir psichologijos, ir edukologijos žinių stygių. Apmaudu, juk kažkada to mokiausi, tačiau tik dabar supratau, kaip visa tai svarbu...

O egzaminai „Regitroje“... Jie viso labo tėra mūsų pastangų veidrodis ir kaži ar jis kaltas, kad veidelis toli gražu ne toks, kokio norėtųsi. Netikiu ir tuo nuolat eskaluojamu mitu, kad jos darbuotojai pelnosi... Juk tai biudžetinė įstaiga, visas jos pelnas nukeliauja į biudžetą, kokia prasmė darbuotojams „smaugti“ savo klientus, juk ir taip eilės ten keletui mėnesių į priekį?

Atvirai pasakius, netikiu ir tuo, kad egzaminų išlaikymo iš pirmo sykio rodiklis ką nors rodo. Statistikams jis ką nors gal ir sako, tačiau ne kartą mačiau, kaip mokinys, kuriam vairavimo pamokos ėjosi sunkiai, per egzaminą važiavo tarsi gyvenime nieko daugiau nebuvo daręs. Ir atvirkščiai, žmogus dėl kurio sėkmės nė kiek neabejojau, taip jaudinosi, kad darė elementarias klaidas ir egzaminą įveikė tik iš kelinto karto. Vadinasi aš neradau kelio į jo „dūšią“, aš nesugebėjau jo nuteikti sėkmei. Bet juk kiti nė nebando to daryti: atsėdėjo šalia kiek priklauso, trisdešimt valandų, ir žinokis. O aš saviems „studentams“ vedu ne tik vairavimo pamokas, bet ir teoriją dėstau. Žinau, kad taip neįprasta, kad daug kas specializuojasi: vieni skaito teoriją, kiti moko važiuoti, tačiau toks darbo pasidalijimas neleidžia artimiau pažinti mokinių, nes per teorijos pamokas nagrinėjami patys įvairiausi klausimai, kartais vyksta net labai aršios diskusijos. Pagaliau Darbo rinkos mokymo centro kontingentas toks įvairus! Pas mus ateina ir jauni vaikinukai bei merginos, bebaigią vidurinio lavinimo mokyklas, ir savo sąskaita besimokantys verslininkai, ir darbo biržų atsiųstieji persikvalifikavimui. Skirtinga gyvenimo patirtis, skirtingi interesai, skirtinga motyvacija, ir visi sėdi vienoje klasėje, mokydamiesi tų pačių dalykų.

Kaip rasti bendrą kalbą?

Žinau tik vieną būdą – sudominti. Jis labai sunkus, tas būdas, nes sudominti reikia ir potencialų kelių gaidelį, kuris mano, kad jau viską žino ir jam tereikia pažymėjimo, kad jis baigęs... Ir gyvenimo vėtytą ir mėtytą, o dabar bedarbiu tapusį „dėdę“, kuris jau daugiau nieko nenori žinoti, tačiau darbo birža reikalauja... Ir turtingų tėvų dukrelę, kuriai jau nupirktas naujas automobilis, o čia dar, pasirodo, kursus kažkokius reikia lankyti. Ir tada supranti, kad išmanyti techniką, išmanyti KET subtilybes yra tik mažulytė mano darbo dalis. O štai pažinti žmogų, rasti kelius į jo širdį, kad ir pasikartodamas pasakysiu, – menas...

Atsisveikindamas su Miroslavu pasigailėjau dėl vieno dalyko – gaila, kad jau turiu visas vairuotojo kategorijas, jei reikėtų dar vienos, pas tokį profesijos mokytoją būtinai eičiau.

 

Toyota automobilių pirkimas

 

Suminė darbo laiko apskaita transporto įmonėms

 

Naujienos

 

Žingsniu toliau nei Volstritas

Gintaras Leščinskas

Peter Lynch

 

Peter Lynch‘ą galima pavadinti vienu garsiausiu ir sėkmingiausių investuotojų pasaulyje.

 

Idealus verslas

Gintaras Leščinskas

Richard Russell

Paskaitykite, prašom, garsiausio pasaulyje investicinių laiškų leidimų pradininko (“Dow teorijos laiškai”) p.Ričardo Raselo vieną garsiausių straipsnių, pavadintą “Idealus verslas” (“Ideal Business”).

 

Sudėties galia

Gintaras Leščinskas

Užsidirbti pinigų reiškia daug daugiau nei prognozuoti kuria kryptimi judės akcijų ar obligacijų rinkos arba išsiaiškinti, kuri žaliava arba fondas padvigubės per ateinančius kelerius metus.

 

Kas iš tikrųjų veiksminga versle

Gintaras Leščinskas

Kas iš tikrųjų veiksminga versle?

Mėgstu skaityti, bet tik tai, kas mane domina, o vienas dalykas iš tų daugelio dominančių yra į lietuvių k. išversta amerikiečių knyga - "Kas iš tikrųjų veiksminga versle?". Konkretūs, sausi faktai, ir tiek,...bet paskaitykite ištraukas to kas slypi už faktų.

 

Ypatingos sėkmės dėsniai

Ypatingos sėkmės dėsniai

Gintaras Leščinskas

Štai kas Jums patiks, juk visi siekiame ypatingos sėkmės, bet tik nedaugelis ją pasiekia ar pasieks, padėkite sau.

 

Pinigų istorija Id.

Pinigų istorija Id.

Gintaras Leščinskas

Pirmosios romėnų monetos buvo gaminamos Juno Monetos šventykloje.

 

Geriausio pasaulyje investuotojo biografija

Voreno Bafeto biografija (investicijos)

Gintaras Leščinskas

Šiandien, kas nežino ar primiršo, susipažins su garsiausio pasaulyje investuotojo Voreno Bafeto biografija ir galės suprasti arba prisiminti jo investavimo filosofijos ir naudojamos sistemos akcijų rinkose esmę.