Aistringai mokytis aistringai dirbti


2018-09-26

Kęstutis Bruzgelevičius

Iš ciklo „Portretai“

„Continental Transport“ įmonę du kauniečiai įkūrė tuo metu, kai krizei siautėjant daugybė kitų transporto ir logistikos įmonių ėjo dugnan – 2009 metais. Drąsos ką nors tuo metu daryti reikėjo daug: bankai užsuko paskolų kranelius, kiek anksčiau vežėjų įsigyti lizinginiai autotraukiniai, užuot nešę pelną, dūlėjo patvoriuos, tad apyvartinės įmonių lėšos tirpo kur kas greičiau už sniegą pavasario saulėje. Kažkada stipriomis laikytos įmonės tyliai merdėjo, nes vežėjų nei dejonių, nei nevilties ašarų niekas nei girdėti, nei matyti nenorėjo. Steigti dar vieną transporto įmonę kai vežėjai, likę vienui vieni galynėtis su krize, galėjo tik arba realybėje nelabai besiorientuojantys narsuoliai, arba tvirtai žinantys ko nori ir kaip sieks užsibrėžto tikslo pragmatikai. Vienas iš jų ir buvo „Continental Transport“ direktorius Rytis Petraitis.

Continental transportSusitinkame naujutėlaičiame šiuolaikiniame bendrovės pastate, kuriame po vienu stogu išsitenka ir administracinės, ir gamybinės bemaž 2000 kv. metrų patalpos. Iš jų apie 1000 kv. metrų ploto skirta trumpalaikio saugojimo sandėliams, 540 kv. metrų – krovininių ir lengvųjų automobilių servisui bei remonto dirbtuvėms skirtos patalpos. Atvirai pasakius, nežinau, daug tai ar mažai, tačiau Rytis tik šypsosi: dabar užtenka, o jei pritruks – aplink neužstatytos erdvės apstu. Ir svarbiausia – būsimoji „Rytinė Via Baltica“ trasa eis visai šalia mūsų, Strategiškai itin paranki vieta! Tačiau tokia ji galėtų būti rytoj, deja, projektai pas mus nuolat nusikelia į poryt, kuris niekaip neišaušta, tad šmaikštuoliai „Via Balticą“ jau seniai vadina dar Biblijos laikų vardu „Via Dolorosa“. Bet ne apie kančių ir sielvarto kelią su Ryčiu šnekėsime, man kur kas labiau rūpi kas atvedė jį į vežėjus, ar rado jis čia ko tikėjosi?

Kaip rodo mūsų transporto istorija, didžioji dauguma Lietuvos vežėjų į šį verslą atėjo iš įvairiausio lygio transporto įmonių ir su itin skirtinga patirtimi. Ji, toji patirtis, ir nulėmė, kad buvę vairuotojai dažniausiai kūrė nedideles vos kelias transporto priemones turinčias įmonėles, o kiek labiau prakutę vadybininkai ryždavosi ir platesniems užmojams. Tačiau ir vieni, ir kiti gyveno lydimi tradicijų ir pamokų, atsineštų iš sovietinių laikų. Todėl vairuotojams buvo visai natūralu „pasidaryti“ vieną kitą pinigėlį iš „sutaupyto“ dyzelino, o įmonių vadovams garsiai dejuojant, kad vairai nuolat vagia, realiai nedaryti nieko, kad tam būtų užkirstas kelias. „Nusavinti degalai“ nebyliu sutarimu laikyti atlyginimo dalimi.

Continental transportO Rytis Petraitis į vežėjus atėjo iš prekybos. Kad ir turėjęs auto transporto inžinieriaus diplomą, su transporto įmonėmis prieš dešimtį metų jis bendravo tik tiek, kiek jos atveždavo užsakytų prekių. Tas „atveždavo“ tapo nuolatiniu galvos skausmu, nes krovinių pristatymas nuolat vėluodavo, o neretai juos rasdavo ir apgadintus. Bjauriausia, kad visa tai buvo pateikinėjama su melo ir nelabai vykusio išsisukinėjimo „padažu“, tad kuo toliau, tuo mažiau norėjosi turėti reikalų su tokiais „vežėjais“. Ir kartą kai po eilinio konflikto kantrybė baigėsi, Rytis su kolega Aidu nutarė krovinius vežioti patys. Pirmiausia savus, o vėliau – ir klientams iš išorės. „Ėmęsi šio darbo, pažadėjome sau, kad niekad nesielgsime su klientais taip, kaip buvo elgtasi su mumis. Ir šio pažado šventai laikomės“.

Taip tvirtina pats Rytis, tačiau turbūt kiekvienas iš mūsų galėtų pasakyti, kaip nelengva laikytis sau pačiam duotų pažadų – pernelyg daug pagundų atidėti jų vykdymą „nuo kito pirmadienio“, „po švenčių“ ar kokios nors kitos ženklesnės ribos. Žinodami šitai Rytis ir jo kolega Aidas ir nutarė: investuojame į pasitikėjimą, santykius, atsakomybę, o ne pervežimo paslaugų pardavimą. Jie nevežios bet kam ir bet ką, o ieškos galimybių tapti svarbiais ir ilgalaikiais partneriais klientų verslo grandinėje. O paprasčiau kalbant – rasti patikimų klientų ir aukštos kokybės paslaugų dėka užmegzti su jais ilgalaikius ryšius. „Taip žodis partnerystė tapo svarbiausiu mūsų veikloje“,– tvirtina jis.

Nežinau ar toks veiklos modelis – pačių Kauniečių atradimas, tačiau prieš keletą metų Vokietijoje, Žemutinės Saksonijos Celės Akademijoje vykusiuose vežėjų kvalifikacijos kėlimo kursuose dėstytojai vienintele vežėjo tvarios sėkmės garantija vadino nuolatinį jo dalyvavimą partnerio ar dar geriau – kelių partnerių verslo grandinėse. Atsitiktiniai kroviniai atsitiktiniam klientui – pati nepatikimiausia vežėjo veiklos sritis! Ji dar šiek tiek pasiteisina ekonomikos kilimo laikotarpiais, tačiau vos tik pakvimpa krize – tokie vežėjai nukenčia pirmieji ir bene skaudžiausiai. 2008-2009 metų krizė tai akivaizdžiai įrodė ne tik mažytėje plotu bei gyventojų skaičiumi Lietuvoje, bet ir milžiniškoje (trečioji pagal plotą Europos valstybė) Ispanijoje, kurioje anuo metu bankrutavo per 37 tūkstančius (!!!) vežėjų įmonių.

Užklaustas apie tai, Rytis trumpam susimąsto, o paskui ūžteli toks monologas, kad diktofonas vos spėja rašyti tai, kas šio žmogaus sieloje susikaupė per daugybę darbo metų. Jo manymu, man smarkiai pasisekė, kad sutikau tokius puikius dėstytojus, kurie ant lėkštutės pateikė veiklos modelį, prie kurio jie ilgus metus ėjo apgraibomis ir darydami begalę klaidų. Juk Lietuvoje, o, beje, ir daugybėje kitų Europos ir netgi pasaulio šalių nėra transporto politikos! Vietoje jos – tik padriki ir neefektyvūs bandymai subalansuoti krovinių srautus, gabenamus skirtingomis transporto rūšimis. Politikai karštligiškai bando iš bemaž 80 proc. krovinių, vežamų kelių transportu, nors nedidelę dalį „permesti“ geležinkeliams ir vandens transportui. Tačiau visi puikiai supranta ir mato, kokios nevaisingos tos pastangos: kelių transportas kur kas paslankesnis ir operatyvesnis, o tam, kad kitu transportu būtų galima nors keliais procentais padidinti vežamų krovinių kiekį, reikalingos milžiniškos investicijos ir žiauriai daug laiko. Tai, kad dabar visoje Europoje katastrofiškai trūksta vairuotojų, yra tokios protekcinės politikos pasekmė. Jų paprasčiausiai nepasirūpinta parengti. Nepasirūpinta ir tinkama kelių infrastruktūra, ir elementariausiomis buities bei poilsio sąlygomis. Jie šitai kuo puikiausiai mato, nes „Continental Transport“ vairuotojai specializuojasi darbui trijose kryptyse: vieni važinėja daugiausia į Rusiją, kiti – į Vakarų Europą, treti – į Angliją, tad visa Europa šiai įmonei tarsi ant delno.

Continental transportKlausydamas Ryčio pagalvoju: „Continental Transport“ pasirinktos trys kryptys, tai iš esmės trys Europos. Kiekviena – labai savita ir netgi specifinė. Kaip besisuktum, kiekvienai iš jų turi būti ir savita technika, ir specialiai parengti vairuotojai. Dabar, kai jų šitaip trūksta, tai turėtų būti didelė prabanga...

Pasirodo, jei dirbi su galva, daugelis problemų nesunkiai išsprendžiamos. Šiais laikais mažiausiai galvos skausmo kelia technika. Po ilgų eksperimentų su įvairių gamintojų sunkvežimiais, čia nuspręsta parką komplektuoti vieno gamintojo – DAF – vilkikais. Vairuotojai juos mėgsta dėl nepriekaištingo stabilumo kelyje ir didelių bei itin patogių kabinų. Mechanikai – dėl puikių variklių ir lengvai remontuojamų važiuoklių, o įmonės vadovai – dėl palankaus kainos ir kokybės santykio bei rūpesčių nekeliančio serviso. Nors jo prireikia tik retkarčiais, kai susiduriama su elektronikos gedimais. Jiems pašalinti dažniausiai reikia itin brangios įrangos, kurios patiems įsigyti ekonomiškai neapsimoka. O visa kita, turėdami po ranka kad ir nedidelį, bet reikalingiausių atsarginių detalių sandėlį, įmonės mechanikai sutvarko patys. Todėl dabar įmonės „žirgyne“ puikiai jaučiasi kelių kartų DAF sunkvežimiai. Gamintieji anksčiau, kuriems nekeliami didesni ekologiniai reikalavimai, laksto į Rusiją, jaunesni – į Vakarus, tad techninė „monogamija“, Ryčio nuomone, visapusiškai pasiteisina.

Kaip ir nuoširdus dėmesys įmonėje dirbantiems žmonėms. Čia darbuotojai neviliojami tokiais graudžiai juokingais „privalumais“ kaip laiku mokamas atlyginimas arba visos socialinės garantijos, kurios privalomos nepriklausomai nuo darbdavio malonės. Užtat čia yra, ko gero, viskas, ko reikia vairuotojui pasirengti reisui arba grįžus iš jo: skalbykla, šaldytuvai, poilsio kambarys, literatūra apie naujausius pasikeitimus kelių transporte bei informacija apie eismo sąlygas jiems rūpimose šalyse. Tačiau, juokiasi Rytis, mes turime ir gana griežtus reikalavimus, su kuriais vairuotojai pasmerkti susitaikyti: jei ketina čia dirbti – teks daug mokytis. Ypač nelaimingi iš pradžių būna „vairai“ įsitikinę, kad jie viską jau žino, viską moka, o visokie tie kursai – tik laiko gaišinimas. Tokie žmonės turi paprastai dvi alternatyvas – arba susitaikyti su likimu ir imti mokytis, arba atsisveikinti su įmone. Kaip rodo praktika, dažniausiai pasirenkamas pirmas kelias, juolab kad įmonės vadovai– vieni iš aktyviausių tokių kursų dalyviai. O kadangi Rytis turi ne tik visas kelių transporto, bet ir žemės ūkio technikos vairuotojo kategorijas, tad dažnai tampa tokių kursų ne tik klausytoju, bet ir aktyviu dalyviu. Jis dažnai užduoda klausimus dėstytojams, kurie kitiems kursų dalyviams neateitų į galvą, o ateityje tos žinios gali būti labai reikalingos.

Rytis PetraitisYpač ketinantiems važinėti į tokias savotiškas šalis kaip Rusija ir Anglija. Gyvenimas parodė: vairuotojų darbas jose tiek specifiškas, kad toli gražu ne kiekvienas žmogus įstengia prisitaikyti prie tiek rašytų, tiek nerašytų taisyklių bei papročių Rusijoje ir važinėjimo „prieš eismą“ Anglijoje. „Pas mus jau nieko nestebina, kai po pirmo ar netgi kažkelinto reiso vairuotojas ateina ir vos ne su ašaromis prašosi perkeliamas į kitą šalį, nes pribaigė nuolatinis stresas. Pykti ant tokio žmogaus gali tik tas, kas savo kailiu nepabandė tos specifikos, o kadangi įmonės vadovas Lietuvoje dažniausiai yra visų galų meistras, tai, prisipažinsiu, bandžiau ir aš. Gal todėl man nesunku rasti kalbą su bet kuriuo įmonės darbuotoju, juolab kad juos visus, o kai kurių – ir šeimos narius pažįstu asmeniškai. Juolab kad kadrų kaitos pas mus praktiškai nėra, nauji žmonės ateina retai, į kolektyvą įsilieja nesunkiai...
Tad ir dirba, ko gero, vien tik Lietuvos gyventojai, – apsidžiaugiu vos ne idilišku „Continental Transport“ gyvenimu. Deja, už įmonės sienų augančios problemos neišvengiamai atsiliepia ir šiapus. Lietuvos vairuotojų rezervas jau seniai išsemtas, jaunimas kuo toliau, tuo atsargiau žiūri į šią profesiją ir joks atlyginimų didinimas jau nelabai padės. Pirmiausia, Vakaruose jis vis tiek bus didesnis ir daug kas veršis tenai. O antra – tolimųjų reisų vairuotojo jūreiviškas gyvenimo būdas užprogramuotas iš anksto ir joks atlyginimas to nepakeis. Belieka užsieniečiai. Kol kas tiek baltarusiams, tiek ukrainiečiams mes esame Vakarai, tad jie vis dar noriai važiuoja pas mus. Dabar „Continental Transport“ daugiau kaip pusė vairuotojų – iš Baltarusijos. Kaip parodė karti mūsų patirtis, jie kur kas drausmingesni ir atsakingesni už ukrainiečius, kurie neretai be pėdsakų dingsta tose savo platybėse, o vairuotojai iš Baltarusijos – dažniausiai pasienio rajonų gyventojai. Mūsų sudarytos tiek darbo, tiek ir gyvenimo sąlygos juos žavi, tad nieko nuostabaus, kad dažniausiai nesunkiai randame bendrą kalbą.

Dažniausiai... Suprantu, kad Ryčiui nelabai smagu prisiminti prieš keletą metų nutikusią istoriją, kai vienas iš įmonės vairuotojų nusprendė nesunkiai užsidirbti ir Prancūzijoje į puspriekabę priėmė ketvertą nelegalų. „Gudručiui“ tą kartą labai nepasisekė, tačiau byla buvo iškelta ir įmonei. Grėsė ir transporto priemonės konfiskavimas, ir milžiniška bauda. Štai tada ir pravertė Ryčio kadaise įgytas teisininko diplomas ir teisinės žinios. Po ilgo bylinėjimosi vis dėlto pavyko įrodyti, kad šiuo atveju įmonė buvo nekalta ir griežtosios sankcijos jai nebuvo pritaikytos. Pamoka, žinoma, buvo gera, tačiau nelegalų problema Europos mastu vis dėlto taip ir liko neišspręsta, panaši istorija ir šiandien gali nutikti bet kuriam vežėjui.
Šiuolaikiniais mastais, kai didesnėse Lietuvos vežėjų įmonėse vilkikai skaičiuojami jau nebe šimtais, o tūkstančiais, „Continental Transport“ stainioje jų vos kelios dešimtys. Net pridėjus distribucinei veiklai naudojamus furgonus, parkas šiek tiek viršytų pusšimtį mašinų. Ar jų reiktų daugiau? Darbas nulemia technikos poreikį, o ne atvirkščiai,– įsitikinęs Rytis.– Šiandien technikos mums pakanka, o toliau... Kaip sako lietuvių priežodis: gims diena, gims dienai darbas. Mes jam pasirengę.

 

 

Toyota automobilių pirkimas

 

Suminė darbo laiko apskaita transporto įmonėms

 
 

Žingsniu toliau nei Volstritas

Gintaras Leščinskas

Peter Lynch

 

Peter Lynch‘ą galima pavadinti vienu garsiausiu ir sėkmingiausių investuotojų pasaulyje.

 

Idealus verslas

Gintaras Leščinskas

Richard Russell

Paskaitykite, prašom, garsiausio pasaulyje investicinių laiškų leidimų pradininko (“Dow teorijos laiškai”) p.Ričardo Raselo vieną garsiausių straipsnių, pavadintą “Idealus verslas” (“Ideal Business”).

 

Sudėties galia

Gintaras Leščinskas

Užsidirbti pinigų reiškia daug daugiau nei prognozuoti kuria kryptimi judės akcijų ar obligacijų rinkos arba išsiaiškinti, kuri žaliava arba fondas padvigubės per ateinančius kelerius metus.

 

Kas iš tikrųjų veiksminga versle

Gintaras Leščinskas

Kas iš tikrųjų veiksminga versle?

Mėgstu skaityti, bet tik tai, kas mane domina, o vienas dalykas iš tų daugelio dominančių yra į lietuvių k. išversta amerikiečių knyga - "Kas iš tikrųjų veiksminga versle?". Konkretūs, sausi faktai, ir tiek,...bet paskaitykite ištraukas to kas slypi už faktų.

 

Ypatingos sėkmės dėsniai

Ypatingos sėkmės dėsniai

Gintaras Leščinskas

Štai kas Jums patiks, juk visi siekiame ypatingos sėkmės, bet tik nedaugelis ją pasiekia ar pasieks, padėkite sau.

 

Pinigų istorija Id.

Pinigų istorija Id.

Gintaras Leščinskas

Pirmosios romėnų monetos buvo gaminamos Juno Monetos šventykloje.

 

Geriausio pasaulyje investuotojo biografija

Voreno Bafeto biografija (investicijos)

Gintaras Leščinskas

Šiandien, kas nežino ar primiršo, susipažins su garsiausio pasaulyje investuotojo Voreno Bafeto biografija ir galės suprasti arba prisiminti jo investavimo filosofijos ir naudojamos sistemos akcijų rinkose esmę.