Visi, kas buvo, ir 1 TG varikliai


2019-07-05

Kęstutis Bruzgelevičius                                Straipsnio galerija čia.

Pirmiausia apie tai, kas užšifruota pavadinime. „Visi, kas buvo“ yra neseniai Molėtų rajone atidaryto Molėtų technikos muziejaus (MTM) devizas: čia yra ir bus saugomi bei eksponuojami automobiliai, važinėję Lietuvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas iš eksponatų rastas mūsų šalyje, jis čia eksploatuotas, jis čia yra ar bus restauruotas, tad yra tikrų tikriausias veidrodis, atspindintis realią Lietuvos automobilizacijos raidą. O 1TG – nesisteminis Molėtų technikos muziejaus galios matavimo vienetas, analogiškas AG, tik reiškiantis ne ką kitą, o tėčio galią. Ji čia būtina, nes šiame muziejuje yra daugybė transporto priemonių, kurias vairuoja vaikai, o tėčio galia būtina joms judėti. Dar smagiau, jei prie to prisideda ir mama ar koks vyrėlesnis brolis, tada džiaugsmo būna... iki ašarų, nes anksčiau ar vėliau jų galia išsikvepia ir patikusią transporto priemonę tenka palikti.

O dabar eime pažindintis su Molėtų technikos muziejaus įkūrimo iniciatoriumi, verslininku iš Vilniaus ir lakūnu iš Molėtų, Imantu MEKU.

Molėtų technikos muziejusKalbos pradžia sunki... Imantas – technikos žmogus, nesustodamas galintis šnekėti apie automobilius, lėktuvus, restauravimo darbų rūpesčius, bet tik ne apie save. Tačiau vis dėlto pamažėle ima ryškėti muziejaus kontūrai. Prieš penketą metų įsigytame 80 arų galima sakyti šabakštyne pirmiausia teko nugriauti šiokius tokius senuosius pastatus, o paskui imtis didelių žemės darbų. Taip atsirado ir virš aplinkinių lygumų iškilusi kalva, ant kurios dabar stovi pagrindinis muziejaus pastatas, ir lygios aikštelės su stoginėmis sunkvežimiams bei autobusams, ir nedidelis tvenkinukas, kurio, įtariu, pareikalavo gaisrininkai. Žodžiu, viskas nuo nulio ar kaip dabar mandrai sakoma – plyno lauko investicija.

– Tad pirmasis klausimas – kodėl čia? Juk atidžiau paieškojus šabakštynų galima rasti ir prie didesnių miestų, kurie pasiūlytų didesnį muziejaus lankytojų srautą.

– Žinoma, galima, tačiau jei paskraidytumėte lėktuvu, pamatytumėt, kokios nuostabios čia vietos aplink Molėtus. Vienas už kitą gražesni ežerai ežerėliai, girių galybė, iš snaudulio atsigaunantys maži miesteliai...

– ... kuriuose gyvena daugiausia iš Vilniaus atvažiuojantys miestiečiai!

– O ar tai blogai, kad didmiesčių gyventojai padeda prisikelti leisgyviems Lietuvos kaimams? Aš taip pat vilnietis, darbo dienomis gyvenu mieste, o kiekvieną savaitgalį ir šventinę dieną kiekvieną – aš čia. Iš pradžių tik skraidžiau, ir taip man patiko šios vietos, kad seną savo svajonę – automobilių muziejų – nusprendžiau įkurti čia! Juolab kad šalia, kitoje kelio pusėje, Molėtų aerodromas, todėl tikimės, kad kada nors čia susiformuos nemažas technikos gerbėjų centras.

– Kada nors... Nesakiau garsiai, tačiau abejonė, užgimusi apsilankius aibėje pustuščių Lietuvos miestų ir miestelių muziejų, ko gero, mane išdavė?

– Matau netikit. Ne Jūs vienas, daug kas netiki. Pirmiausia netikėjo, kad tame šabakštyne galima ką nors padaryti, o juo labiau automobilių muziejų! O kai jis atsirado, nelabai kas tikėjo, kad čia važiuos žmonės. Ko? Pasižiūrėti senų į istorijos šiukšlyną nurašytų automobilių? Juk net tais laikais, kai tie automobiliai buvo ką tik nuriedėję nuo konvejerių, jie jau buvo morališkai pasenę. O jei vienas kitas ir buvo ko nors vertas, tai dažniausiai būdavo kokio nors užsienietiško modelio arba nelabai vykusi kopija, arba legalus variantas, adaptuotas tarybiniam žmogui ir pritaikytas baisiems socializmo šalies keliams. Ne ką geriau atrodė ir pirmųjų nepriklausomybės metų užsienietiški automobiliai. Juk iš pradžių vežėme visa, kas pigiausia, kuo turtingesni užsieniečiai skubėjo atsikratyti. Tai negi dabar žmogus, įpratęs prie kur kas geresnių ir aukštesnio lygio automobilių, trenksis į kažkokį negirdėtu pavadinimu kaimą pažiūrėti tų senienų?

– Ir važiuoja? Tuščios ir nebylios muziejaus erdvės patvirtina mano abejones...

– Dabar 10 valanda, muziejų ką tik atidarėme, pamatysit kas čia darysis netrukus. Jūs dabar pasivaikščiokit po ekspoziciją, o aš su kolega dviem iš mirusių prikeltais senoviniais autobusais važiuojame atsivežti lankytojų iš aplinkui esančių kaimo turizmo sodybų...

– Ką gi, galima ir pasivaikščioti... !

Molėtų technikos muziejusŽengiu pro administracijos kampo duris ir pats pirmasis eksponatas staiga smagiai sušildo – „Jawa“. Nuostabusis čekų motociklas, nuo kurio prasidėjo manoji, o ir daugelio kitų automobilininkų, biografijos. Pirmosios kelionės, pirmieji nuotykiai, pirmoji pažintis su kelių policininkais, tada vadintais eismo inspektoriais. Vieno iš jų nepamiršau ir po daugybės metų, praleistų prie vairo. Sustabdęs mane už tai, kad prietemoje važiavau be šviesų, nemoralizavo ir neskyrė baudos, o tik visai ne valdiškai patarė: „Sūneli, nepamiršk šviesų, kas nors tavęs gali ir nepastebėti“. Toji pamoka, kaip ir pirmasis mano patirtas eismo įvykis, nuolat primena, kaip svarbu būti padoriu žmogumi bet kurioje situacijoje. Bet ką aš čia – sentimentai...
Einu toliau, o štai ir mano pirmasis automobilis – pirmasis „Zaporožietis“. Oficialiai - ZAZ 965, o ne oficialiai – „Kupriukas“. Nedidelis automobiliukas su nedidele kuprele, po kuria slėpėsi oru aušinamas variklis, ir nepriklausoma galinių ratų pavara, suteikdavusia unikalų pravažumą. Su juo kelte į Smiltynę tapau dienos sensacija. Kadangi padangų tuo metu (šiais laikais daug kas tuo nepatikės) katastrofiškai trūkdavo, tad aš ant senųjų, jau gerokai padilusių, užmoviau naujas padangas nuo motociklo IŽ ir su tokiais kaliošais leidausi atostogų į Nidą. Ir važinėjau po to dar pusantrų metų iki gavau naujas... Bet ir vėl sentimentai?
O štai ir pirmasis mano „Moskvič 407“. Šito priekinių ratų guoliai byrėdavo taip dažnai, kad nuvažiavęs komandiruotėn į Maskvą prisipirkau jų tiek, kad ir dabar garaže gal dar kelis rasčiau... O šit ir vėlesnis modelis 412. Jo silpnoji vieta būdavo pavarų dėžė, tačiau vienas kelių asas pamokė: pavaras iš viršaus į apačią junk su „peregazovke“ kaip sunkvežimyje (t. y. su dvigubu perjungimu, su pauzele neutralioje pozicijoje, kurios metu reikia sekundėlei šiek tiek padidinti variklio apsukas) ir važinėsi be problemų. Tokių mažųjųjų gudrybių reikėdavo kiekvienai iš čia stovinčių mašinų...
O štai ir švediško tanko „Volvo“ 240 analogas „rusiškas tankas“ – „Pobieda“ arba oficialiai M20. Iš išvaizdos abu visiškai nepanašūs, tačiau, kaip sako vairuotojai, neužmušami ir nepramušami, tik degalus abu srėbdavo kibirais. Patyriau savo kailiu: po tėčio mirties tokia „Pobieda“ važinėjau gal porą mėnesių – benziną pildavausi kas antrą dieną. Kas, kad pigius jis tada buvo, tačiau ir rubliais iš dangaus nekrito. Ne veltui vėliau čekų kolegos juokėsi: jei važiuoji kur nors toliau su „Volga M21“ (ji ant konvejerio pakeitė M20, tačiau buvo ne mažiau raji), tad turi kabintis cisterną degalams, kitaip tikslo nepasieksi... Aš jau visai nukvakau – vėl sentimentai...
Salės gale – legendinis GAZ-51... Sukurtas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o gaminti pradėtas po jo, šis 2,5 t keliamos galios sunkvežimis tapo populiariausiu Rytų Europos sunkvežimių modeliu, ant kelių šalių konvejerių išsilaikiusiu bemaž 30 metų. Vilniaus universiteto kiemai M.K. Čiurlionio gatvėje ir šis 6 cilindrų 70 AG „monstras“ tapo mano automobilizmo mokytojai. Juo važinėdamas gavau ir pirmąjį vairuotojo pažymėjimą...
Bet ką aš čia su savo prisiminimais... Eime toliau. O štai ir pirmieji lankytojai... Ir staiga girdžiu: žiūrėk, aš tokiu „zapuku“ gal dešimtį metų važinėjau, mūsų vaikai ant jo galinės sėdynės miegodavo tarsi lopšy... O čia – mano pirmoji tikra mašina – žiguliukas (VAZ 2101), dar iš itališkos skardos gaminta, nepuvo, kaip vėlesnės iš rusiškos. Tėte, tėte, žiūrėk, čia senelio „Fordas“, jis pirmas mūsų kaime tokį nusipirko...
Iš tikrųjų – Nepriklausomybė yra sykiu ir naujas automobilinės istorijos puslapis... Į Lietuvą plūstelėjo aibė jau gerokai padrožtų pirmiausia opelių, fordų, volksvagenų, kiek vėliau atsirado ir prancūziškų pežo bei sitroenų, itališkų fiatų, vienas kitas švediškas volvo bei saab... Mūsų auksarankiams meistreliams tai buvo nauja mokykla, su kuria reikėjo susipažinti nedelsiant, nes jos visos reikalavo remonto, o nei patirties, nei detalių... Sukosi visi kaip kas išmanė.
Ir staiga pastebiu, kad šiame muziejuje kur kas įdomesni tampa ne patys eksponatai (vyresnės kartos žmonės juos kuo puikiausiai pažįsta), o juos stebinčių žmonių reakcija, juos užplūstantys prisiminimai. Ypač įdomiai čia atrodo moterys. Joms visai neįdomios visokios techninės detalės, tačiau kai mato, kaip tėtis sūnui arba senelis anūkėliui aiškina kas čia ką reiškia, o jie net išsižioję klauso ir stebi, jos ima nuoširdžiai šypsotis nuo tokio savo vyrų rimtumo. Ir neragina, kaip neretai muziejuose būna, gal greičiau, kiek galima prie tų senienų! Ir jau visai „ištirpsta“, kai pamato kaip vaikai puola prie tų automobilių, į kuriuos galima ne tik žiūrėti, bet ir įsitaisyti vairuotojo vietoje, maigyti visokius mygtukus, klavišus, spaudyti pedalus, junginėti pavaras... Kiek džiaugsmo ir kiek azarto vaikų veiduose! To aprašyti neįmanoma, tai reikia pamatyti bei išgirsti...
Tačiau šiame muziejuje yra du objektai, mažiesiems sukeliantys daugiausia emocijų. Vienas iš jų – pulkelis elektromobilių, anksčiau „tarnavusių“ atrakcionų parkuose. Netekę lubose sumontuoto kontaktinio tinklo, jie liko be variklių, tačiau juos kuo puikiausiai atstoja tėčiai. Vienos Tėčio Galios stumdomos mašinytės tampa puikia automobilio vairavimo pamoka, o nedidelės „avarijos“ – pirmojo vaikiško išgąsčio priežastimi. Iškrapštyti vaikus iš tokios pramogos – misija neįmanoma. Vis dėlto tėveliams yra gelbėjimosi ratas, kuriam neatsispiria nė vienas vaikas – asiliukas. Muziejaus teritorijos pakrašty aptvertas kampelis, kuriame ganosi ir retkarčiais apie save visam Molėtų rajonui praneša tikrų tikriausias asiliukas. Atsispirti jo šauksmui neįmanoma, tad vaikai būriais lekia prie jo paglostyti ar nunešti kokį žolės kuokštelį. O kadangi visai netoli nuo jo yra išėjimas, tad pats sudėtingiausias mažųjų klausimas tėveliams būna – kada mes vėl atvažiuosime čia?
... Kai pro sugrįžusių autobusų duris pasipylė naujas būrys lankytojų, Imantas Mekas dar papasakojo kai kurių eksponatų įspūdingesnes „biografijas“, tačiau man kur kas įdomesnės atrodė ne jos, o pati muziejaus idėja ir kaip ją pavyko įgyvendinti.

– Idėja paprasta, negi pasakyčiau banali – muziejus žmonėms. Muziejus, kuriame eksponatai ne vitrinose ar paslėpti po stiklu, kad, neduokdie, kas nors nė pirštu nepaliestų. Priešingai: džiaugsmą vaikams teikia tik tai, ką gali išbandyti pats, todėl į daugelį eksponatų galima įlipti, atsisėsti ir įsivaizduoti, kad važiuoji. Tiesą sakant, daugeliu jų galima ir važiuoti: gal matėte neseniai rodytą serialą „Černobylis“? Jame ypač daug automobilių, o apie 70 proc. jų – mūsų eksponatai. Jų nemažai ir kituose filmuose, nuomojame automobilius įvairiems renginiams, jais patys važinėjame ir į ekskursijas, ir į parodas, nes beveik visi, išskyrus tuos, kurie jau restauruojami arba laukia eilėje, važiuojantys. Ir, beje, visi (gal išskyrus vieną RAF mikroautobusą „Latvija“) važinėję Lietuvoje, visi nupirkti arba padovanoti Lietuvoje ir visi restauruoti čia, Lietuvoje. Kiti man nelabai įdomūs, nes iškraipytų istoriją. O aš noriu, kad čia atvykusieji sugrįžtų į savo jaunystę, kad prisimintų ją tokią, kokia buvo ir papasakotų apie ją savo vaikams. Viskas labai paprasta, tik reikia be galo daug kantrybės...

Molėtų technikos muziejus– Kam daugiau jos reikia – eksponatų paieškai ar vis dėlto jų restauravimui? Matau kai kuriems prisikelti iš numirusių prireiks stebuklo?

– Kantrybės reikia absoliučiai viskam: nuo elementarių biurokratinių barjerų įveikimo iki, kaip Jūs sakote, stebuklų sutvėrimo. Bet jeigu jos yra, tai galima ir be stebuklų: turime Lietuvoje puikių meistrų, tačiau gal tik kokie 5 proc. lankytojų galėtų įvertinti jų darbą. Kitiems svarbiausia galutinis rezultatas.

– Jūsų muziejuje yra modelių, kurių niekad nemačiau Lietuvoje, pavyzdžiui, UNIC „Heuliez“, o apie vieną net nesu girdėjęs – PAG 2M. Iš kur Jūs „iškapstėte“ tokias senienas?

- Pirmiausia jos ne tokios ir senienos... Puikus prancūziškas UNIC pagamintas 1985 m., tad jame IVECO važiuoklė ir variklis. O gerokai nustekentas PAG 2M, gamintas Rusijoje, Pskove, iš tikrųjų retas paukštis Lietuvoje, nes buvo skirtas daugiau vietinei rinkai. Tačiau abu tikrai eksploatuoti ir Lietuvoje, tik vienas važiuojantis, o kitas stovintis eilėje restauravimui.

– Kiek iš viso turite eksponatų?

– Keblus klausimas, nes tas kaičius nuolat kinta: vieni automobiliai grįžta po restauracijos, kiti išvyksta, treti kartais beviltiškai ilgai stovi įstrigę ir nei pirmyn, nei atgal, nes trūksta reikiamų detalių. Tad galiu pasakyti tik apytikrį skaičių – 140.

– O kiek lankytojų atvyksta per dieną?

– Diena dienai nelygu, tačiau vidutiniškai apie pusantro šimto. Beje, dažniausia ir daugiausia su vaikais, tad iš jų entuziazmo sprendžiant galiu pasakyti, kad šviečiamasis darbas vyksta. O pakeliui net ir mamos, niekad technika labiau nesidomėjusios, sužino šį tą naujo.

– Ką gi, belieka pasakyti, kad Molėtų technikos muziejus yra įsikūręs Tumenčiznos kaime, esančiame maždaug pusiaukelėje tarp Molėtų ir Giedraičių važiuojant senuoju Molėtų plentu.

 

 

LVS tarptautinėse organizacijose

Narystė tarptautinėse organizacijose:

BSEC-URTA

 
 
 
 

Žingsniu toliau nei Volstritas

Gintaras Leščinskas

Peter Lynch

 

Peter Lynch‘ą galima pavadinti vienu garsiausiu ir sėkmingiausių investuotojų pasaulyje.

 

Idealus verslas

Gintaras Leščinskas

Richard Russell

Paskaitykite, prašom, garsiausio pasaulyje investicinių laiškų leidimų pradininko (“Dow teorijos laiškai”) p.Ričardo Raselo vieną garsiausių straipsnių, pavadintą “Idealus verslas” (“Ideal Business”).

 

Sudėties galia

Gintaras Leščinskas

Užsidirbti pinigų reiškia daug daugiau nei prognozuoti kuria kryptimi judės akcijų ar obligacijų rinkos arba išsiaiškinti, kuri žaliava arba fondas padvigubės per ateinančius kelerius metus.

 

Kas iš tikrųjų veiksminga versle

Gintaras Leščinskas

Kas iš tikrųjų veiksminga versle?

Mėgstu skaityti, bet tik tai, kas mane domina, o vienas dalykas iš tų daugelio dominančių yra į lietuvių k. išversta amerikiečių knyga - "Kas iš tikrųjų veiksminga versle?". Konkretūs, sausi faktai, ir tiek,...bet paskaitykite ištraukas to kas slypi už faktų.

 

Ypatingos sėkmės dėsniai

Ypatingos sėkmės dėsniai

Gintaras Leščinskas

Štai kas Jums patiks, juk visi siekiame ypatingos sėkmės, bet tik nedaugelis ją pasiekia ar pasieks, padėkite sau.

 

Pinigų istorija Id.

Pinigų istorija Id.

Gintaras Leščinskas

Pirmosios romėnų monetos buvo gaminamos Juno Monetos šventykloje.

 

Geriausio pasaulyje investuotojo biografija

Voreno Bafeto biografija (investicijos)

Gintaras Leščinskas

Šiandien, kas nežino ar primiršo, susipažins su garsiausio pasaulyje investuotojo Voreno Bafeto biografija ir galės suprasti arba prisiminti jo investavimo filosofijos ir naudojamos sistemos akcijų rinkose esmę.