Tėvynė šalia, tačiau...


2021-04-25

Kęstutis Bruzgelevičius (iš ciklo "Portretai")

Žmonija vieną kartą Didįjį tautų kraustymąsi jau pergyveno, tad apie II-VII amžiuose patirtas tragedijas dabar skaitome istorijos vadovėliuose. Tačiau XX ir XXI amžiai mums negailestingai jas priminė realybėje: šiais laikais, ko gero, neliko tautos, kuri nebūtų paliesta emigracijos arba imigracijos. Tai dvi tos pačios monetos pusės, nes tiek e..., tiek ir i... migrantas yra žmogus, nepriklausantis niekam: žemėje, iš kurios jis išėjo, jo jau nebėra, o toji, į kurią jis atėjo, jo dar nepriėmė, net jeigu ir suteikė visai padorias gyvenimo sąlygas. Skaudu, bet tokia yra realybė. Šiandien Lietuvos transportas bei kai kurios kitos pramonės šakos didžia dalimi laikosi ant darbininkų iš kitų šalių pečių. Mes labai mielai naudojamės jų paslaugomis, tačiau jei tik kalba pasisuka apie migraciją, dažniausiai šnekame apie savus emigrantus, jų bėdas ir rūpesčius, o kartais ir sėkmės istorijas. Tačiau savikritiškai turėtume pripažinti, kad rūpesčio imigrantais - ne per daugiausia.
Apie tai, kaip šiandien Lietuvoje gyvena ir dirba vairuotojai iš Baltarusijos kalbėsime su UAB „Krautoma“ tolimųjų reisų vairuotoju Aleksandru.

-Gerb. Aleksandrai, Jūsų gimtieji namai Lydoje, iki kurios nuo Vilniaus apie 100 km, beveik tiek pat kaip kad Lietuvoje būtų iki Kauno, Prienų ar Utenos, tad galima sakyti – visai šalia. Esu tikras, kad anksčiau ne kartą esate buvojęs Vilniuje, kaip ir aš – Lydoje. Bet politinės permainos surentė sienas ir atsitiko taip, kad dabar mes vienas kitam – užsieniečiai. Kas paskatino Jus palikti tėvynę ir atvažiuoti pas mus ne kaip turistas, o transporto įmonės darbuotojas?

– Atvirai Jums pasakysiu – aš paprastas žmogus, be didelių ambicijų ir juo labiau pretenzijų. Mėgstu darbą ir visada stengiuosi atlikti jį sąžiningai, tad niekada gyvenime neturėjau konfliktų nei su valdžios struktūromis, nei darbdaviais. Ko gero, taip būčiau ir nugyvenęs gyvenimėlį, tačiau 1991 m. ir mus, ir jus užgriuvo permainos. Kiek daug šviesių vilčių tada gimė! Daug kas tada jomis patikėjome. Aš jaunas, sveikas, dirbti ir užsidirbti norintis žmogus – taip pat, tad puoliau į verslą, į sritį, kurią neblogai išmaniau – transportą. Nusipirkau sunkvežimioką, tiesą sakant, „Mercedes-Benz“ furgoną. Ėmiau ir kitiems teikti transporto paslaugas, ir pats vežioti įvairias prekes iš Lenkijos. Iš pradžių lyg ir sekėsi, tačiau tą sėkmę gana greitai užuodė mūsų valdininkai, kuriems labai rūpėjo, kad smarkiai nepraturtėtume. Dėkui jiems, kad atgrasė nuo bet kokių norų užsiimti verslu: po 10 metų „verslininkystės“ nutariau grįžti prie pagrindinės savo profesijos – vairuotojo, tačiau tik ne namie, Baltarusijoje. Išgyventi 5 žmonių šeimai iš baltarusiško atlyginimo reiškia nieką kitą – vien skurdą. Pabandžiau Lenkijoje, bet ten kantrybės užteko vos mėnesiui, nes darbdavys nė neketino laikytis duotų pažadų. Pabandžiau įsidarbinti Vilniuje: pirmoje darbovietėje būtų buvę viskas neblogai, tačiau visi reisai – vien tik į Rusiją. Kenčiau keletą metų, tačiau kai vienas kolega pasakė, kad „Krautomai“ reikia vairuotojo, tą pačią dieną atlėkiau tartis. Derybos su direktoriumi buvo trumpos, o štai Migracijos departamento leidimo teko laukti net porą mėnesių...

– Ir kuo gi Jus „nupirko“ šio UAB-o direktorius?

– Tiesą sakant, man nieko labai ir nereikėjo: norėjau tolimų reisų į Vakarų Europą, gero vilkiko, dvasinės ramybės ir atlyginimo, kuris leistų normaliai gyventi mano šeimai. Viskas. Ar tai daug? Atvirai pasakysiu: mirtinai nusibodo ryte su pykčiu kilti ir su liūdesiu vakare gulti. Mano labai šauni žmona, puikūs vaikai, jie tikrai nusipelnė geresnio gyvenimo, negu mano tėvynė gali pasiūlyti. Nemačiau kitos išeities...

– O šitoji – pasiteisino?

– Aš dar pernelyg trumpai dirbu, kad galėčiau atsakyti į Jūsų klausimą. Ne tik Jums, bet netgi sau. Žinau viena: visa, kas buvo man pažadėta, ištesėta su kaupu. Prisipažinsiu, mane šiek tiek nustebino labai draugiški ir šilti santykiai tiek su administracija, tiek ir su kolegomis. Prireikė pagalbos – visada kas nors padės, prireikė patarimo – visada atsiras kas nors patariantis ką daryti ar kur kreiptis... Žinote, lyg ir atpratau nuo tokių santykių...

– Aleksandrai, tai, ką pasakojate – pernelyg gražu, kad būtų tiesa: yra ir pas mus visko...

– Žinoma, kad yra, neabejoju. Tiesą sakant, jau ir susidūriau su požiūriu, kurį puikiai pažįstu iš mūsų biurokratijos kasdienybės. Tik man baisiausiai keista, kad paskutinįjį savo nuotykį patyriau ne kokioje valdiškoje įstaigoje, o banke, t. y. kontoroje, kuri turėtų rūpintis savo klientais net versdamasi per galvą.

– O ji nesivertė?

– Ne, ji labai mandagiai atsakė, kad nieko negali padaryti.

– Tai gal klausimą išsakėte rusų kalba ir Jūsų negalėjo suprasti? Dabar daug kas iš jaunesnės kartos žmonių nemoka rusų kalbos.

– Ne, man buvo labai mandagiai paaiškinta rusų kalba: jūsų klausimą galėsime išspręsti tik Jums apsilankius banke, tačiau dabar karantinas, tad jus galėsime priimti tik po dviejų savaičių. Ir jokie nei mano, nei įmonės direktoriaus aiškinimai lietuvių kalba, kad aš esu tolimųjų reisų vairuotojas ir man po kelių dienų reikia išvykti į reisą, kad man banko kortelė būtina, negelbėjo: atvykite po dviejų savaičių... Jei taip būtų atsitikę pas mus, Baltarusijoje, nesistebėčiau, tačiau Lietuvoje...

– Beje, koks tai buvo bankas?

– Ne, ne, tikrai nesakysiu! Visai galimas dalykas, kad mes pataikėme ant kokio nelabai patikimo darbuotojo... Arba situacija iš tikrųjų buvo niekaip kitaip neišsprendžiama, aš to nežinau, tad mieliau tikėsiu, kad tai buvo atsitiktinumas. Ir, žinoma, būčiau kur kas laimingesnis, jei būčiau galėjęs papasakoti, kad to banko darbuotojai iš tikrųjų vertėsi per galvą, kad išvykčiau į reisą be problemų.

– Žinau, kad vyksite į Stambulą. Maršrutas eina per šešetą Europos šalių plius septintoji – Turkija. Bet kuris keliauninkas pasakys, kad tokios kelionės pavojingos tuo, kad kartais net lygioje vietoje nei iš to, nei iš šio kyla nacionaliniai, kalbiniai, kultūriniai ar netgi religiniai konfliktai. Mes pasaulį matome ir vertiname kartais labai skirtingai. Ar pajutote šitai?

– Tiesą sakant, nesuprantu Jūsų klausimo. Jį užduoti galbūt reikėtų politikams, filosofams, mokslininkams. Jie linkę diskutuoti ir ginčytis ligi nuvirtimo, o mes, vairuotojai, važiuojam. Pasėdėtų tie diskusijų mėgėjai 9 val. per dieną prie vilkiko vairo, gal kitaip, sakyčiau, giliau suvoktų gyvenimo problemas. O konfliktų, žinoma, kartais būna, tačiau galiu pasakyti tikrą dalyką: jei viską darai tvarkingai – turi tvarkingus dokumentus, tavo autotraukinys techniškai tvarkingas, tavo darbo laiko režimas išlaikytas taip, kaip priklauso ir KET taisyklių laikaisi sąžiningai, šiais laikais niekas prie tavęs nesikabinės. Problemos dažniausiai prasideda tada, kai vairuotojas pradeda gyventi pagal rusišką „taisyklę“: jei negalima, tačiau labai norisi, tada jau galima...

– O kalbos barjeras netampa nesusipratimų bei konfliktų priežastimi?

– Visų nei pasaulio, nei netgi Europos kalbų neišmoksi, todėl pati universaliausia – gestų kalba. Jei tavo pašnekovas norės tave suprasti, gali būti tikras – supras. O jei ne, kentėsite abu, tad praktiškai visada, jei, žinoma, nekvepia kriminalu, laimi abipusis noras padaryti darbą...

– Labai jau, sakyčiau, idiliškai gražiai Jūs, Aleksandrai, matote pasaulį... Bet juk jis pilnas problemų! Štai ES priėmė Mobilumo paketą, Jūs jau pajutote jo poveikį? Nakvojate viešbučiuose?

– Taip, kai atvažiuoju į Stambulą, apsistoju poilsio kambaryje. Nors krovinys atgal į Lietuvą dažniausiai jau būna parengtas, pagal reglamentą man nori-nenori, o privalu 45 valandų poilsis. Tad ir poilsiauju.

– Tačiau pakeliui vis tiek ilsitės kabinoje?

– Žinoma, o kur daugiau? Pati nakvynės viešbutyje ar pakelės motelyje idėja, sakyčiau, visai nebloga, tačiau ES politikai su ja smarkiai paskubėjo. Labai, sakyčiau, smarkiai. Jie, ko gero, net neįsivaizduoja, kaip atrodo kai kurie Europos transporto koridoriai: pažymėjo kokį šunkelį žalia spalva, davė numerį su E raide ir prašom – koridorius. Džiaugiesi jame pakeliui radęs aikštelę autotraukiniui pasistatyti, o apie motelį, juo labiau viešbutį nė kalbos nėra. Pagaliau yra dar viena itin svarbi detalė: kiekvienas vairuotojas važiuoja jam būdingu stiliumi ir grafiku, tad ir keliasi skirtingu metu, ir kelionei savaip rengiasi. Kabinoje aš pats sau šeimininkas: aš niekam netrukdau ir man niekas netrukdo. O su viešbučiais – daugiau kebeknės, negu naudos. Paskubėjo politikai, paskubėjo... O gal čia daugiau jų politiniai žaidimai, tik prisidengiama rūpesčiu vairuotojais. Nors iš mandagumo būtų mūsų pasiteiravę...

– Tad vietoje politikų Jūsų paklausiu aš: ar dirbdamas čia, Lietuvoje, nesijaučiate gyvenimo nuskriaustas? Dažnai sakoma, kad sprangi yra emigranto duona... Gyventi šalia tėvynės, šalia šeimos ir ją pamatyti tik tada, kai leis politikų sugalvoti žaidimai leidimais – juk labai skaudu turėtų būti?

– Labai atsiprašau, neatsakysiu ir į šį Jūsų klausimą, nes nėra jo, to klausimo. Žinoma, skaudu, žinoma apmaudu... O apmaudžiausia tai, kad tokias leidimų taisykles sugalvojo ne Lietuvos, o mūsų, baltarusių politikai. Po kiekvieno reiso į Stambulą, paprastai užtrunkančio dvi savaites, aš galėčiau 3-4 dienoms grįžti į Lydą pas savo šeimą, deja... Tiesą sakant, draudimo nėra, tačiau turi skristi lėktuvu – į Lydą per Minską! Kaip po to gali gerbti tokią valdžią?

O dėl emigranto duonos... Nepasakyčiau, kad man ji sprangi. Gal dėl to, kad aš Lietuvoje, kad pažįstama šalis, nuoširdūs žmonės. Aš čia jaučiuosi puikiai ir padarysiu viską, kad manimi patikėję žmonės nenusiviltų. Tačiau širdies gilumoje... Tėvynė vis dėlto yra tėvynė, esu tikras, kiekvienas žmogus norėtų jos labui atiduoti viską. Bet jeigu jai nereikia...

– Dėkui, Aleksandrai, už pokalbį ir gero kelio!

 

LVS tarptautinėse organizacijose

Narystė tarptautinėse organizacijose:

BSEC-URTA

 
 

Transratai

 
 

Gram tax and petroleum

 

Naujienos

 

Apie investavimą į P2P tipo žmogus - žmogui paskolas internetinėse platformose Lietuvoje

Gintaras Leščinskas, el. paštas: gintaras.lescinskas@yahoo.com; tel. +37068794508

Gintaras LeščinskasPirmasis pasaulyje P2P skolinimo modelis atsirado prieš beveik 10 m. D. Britanijoje ir šiuo metu yra populiarus visame pasaulyje. Lietuvoje realiai veikia 3 pagrindinės Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos prižiūrimos lietuviškos P2P „žmogus – žmogui“ tipo interneto platformos – „SAVY“, Paskolų klubas“ ir „Finbee“.

 

Žingsniu toliau nei Volstritas

Gintaras Leščinskas

Peter Lynch

 

Peter Lynch‘ą galima pavadinti vienu garsiausiu ir sėkmingiausių investuotojų pasaulyje.

 

Idealus verslas

Gintaras Leščinskas

Richard Russell

Paskaitykite, prašom, garsiausio pasaulyje investicinių laiškų leidimų pradininko (“Dow teorijos laiškai”) p.Ričardo Raselo vieną garsiausių straipsnių, pavadintą “Idealus verslas” (“Ideal Business”).

 

Sudėties galia

Gintaras Leščinskas

Užsidirbti pinigų reiškia daug daugiau nei prognozuoti kuria kryptimi judės akcijų ar obligacijų rinkos arba išsiaiškinti, kuri žaliava arba fondas padvigubės per ateinančius kelerius metus.

 

Kas iš tikrųjų veiksminga versle

Gintaras Leščinskas

Kas iš tikrųjų veiksminga versle?

Mėgstu skaityti, bet tik tai, kas mane domina, o vienas dalykas iš tų daugelio dominančių yra į lietuvių k. išversta amerikiečių knyga - "Kas iš tikrųjų veiksminga versle?". Konkretūs, sausi faktai, ir tiek,...bet paskaitykite ištraukas to kas slypi už faktų.

 

Ypatingos sėkmės dėsniai

Ypatingos sėkmės dėsniai

Gintaras Leščinskas

Štai kas Jums patiks, juk visi siekiame ypatingos sėkmės, bet tik nedaugelis ją pasiekia ar pasieks, padėkite sau.

 

Pinigų istorija Id.

Pinigų istorija Id.

Gintaras Leščinskas

Pirmosios romėnų monetos buvo gaminamos Juno Monetos šventykloje.

 

Geriausio pasaulyje investuotojo biografija

Voreno Bafeto biografija (investicijos)

Gintaras Leščinskas

Šiandien, kas nežino ar primiršo, susipažins su garsiausio pasaulyje investuotojo Voreno Bafeto biografija ir galės suprasti arba prisiminti jo investavimo filosofijos ir naudojamos sistemos akcijų rinkose esmę.